Pirmieji dviračiai

Jeigu kas nors paklaustų, kaip atrodė pirmasis pasaulyje dviračio prototipas, tikriausiai ne vienas iš jūsų jį įsivaizduotų kaip paprasčiausią medinį pagalį su prie jo pritvirtintais ratais, ir būtų visiškai teisus. Tai kas ir kaip ištobulino šį išradimą, kol jis galiausiai pavirto mūsų gerai žinomu ir mylimu dviračiu?

Pirmasis užpatentuotas šiuolaikinių dviračių pirmtakas atsirado 1817 metais, kai vokietis Karlas Draizas sumanė patobulinti iki šiol egzistavusį „Ratinį arkliuką“ (medinę ašį su ratais). Pirmiausia baronas fon Draizas dviračiui pritaikė vairalazdę, kuria buvo galima daug lengviau sukioti priekinį ratą, o kad kelionė būtų patogesnė pritvirtino prie jo sėdynę – pagalvę. Kojos vis tiek beveik liesdavo žemę, bet tai buvo būtina norint nuo jos atsispirti. Važiavimas dviračiu pasidarė daug patogesnis, o vokiečių baronas savo išradimu net pasiekė tolimojo važiavimo rekordą – per keturias valandas jis nuvažiavo 70 kilometrų. Deja, Karlo Draizo išradimai vadovybei pasirodė lengvabūdiški ir jis buvo atleistas iš savo pareigų.

Rusų šaltiniai byloja, kad pirmasis dviratis buvo išrastas 1801 metais rusų baudžiauninko Jerifo Artamonovo. Teigiama, kad jis, pasitelkęs savo pirmtakų išradimus, sukonstravo pavaromis sukamą metalinį dviratį, kuris turėjo ir vairą,ir kojinę pavarą, o priekinis ratas buvo dvigubai didesnis už užpakalinį. Bet šis dviratis populiarumo nesulaukė, Artamonovas jo neužpatentavo ir išradėju nėra laikomas.

Dviračio išradimai Anglijos taip pat neaplenkė. Čia, 1839 metais anglas Kirkpatrikas Macmillanas išrado ir užpatentavo pirmąjį pasaulyje pedalais varomą dviratį. Šis dviratis svėrė 34 kilogramus, turėjo medinį rėmą, o prie jo buvo pritvirtinta išskaptuota medinė arklio galva. Užpakalinį ratą, kuris buvo didesnis už priekinį, ir pedalus jungė svertai, kuriuos, norint važiuoti, reikėjo judinti pirmyn ir atgal. 1842 metais Kirkpatrikas savo sukonstruotu dviračiu sukėlė pirmąją dviračio avariją – partrenkė į gatvę išbėgusį berniuką ir turėjo sumokėti 5 šilingų baudą.

Prancūzija taip pat prisidėjo prie dviračio evoliucijos. Diližanų parduotuvės savininkas prancūzas Pjeras Mišo gavo užsakymą pataisyti sulaužyto dviračio ratą, tačiau vietoj to sumąstė kaip dviratį būtų galima patobulinti. Jis su sūnumi sugalvojo, kad važiuoti būtų daug patogiau pedalus pritvirtinus prie priekinio,o ne užpakalinio rato. Jų idėja pasitvirtino ir Pjeras įkūrė pirmą dviračių gamyklėlę, o kitais metais jam pavyko parduoti net 142 dviračius.

Dviračių gamintojai suprato, kad kuo didesnis bus priekinis ratas, tuo toliau bus galima nuvažiuoti apsukus pedalą, todėl priekinis ratas nepaliaujamai didėjo. Dviratininkas sėdėjo labai aukštai, todėl bet koks staigus stabdymas versdavo dviratį apsisukti apie priekinę ašį ir nuversti dviratininką ant galvos, rizikuojant nusisukti sprandą.

Vienodo skersmens ratų dviračiai, kurie turėjo trapecijos formos rėmą ir netgi grandininę pavarą, pasirodė tik 1885 metais. Jie buvo vadinami „saugiais“ dviračiais ir jų išvaizda beveik niekuo nesiskyrė nuo šiuolaikinių dviračių, tačiau jie keldavo gana daug triukšmo, nes ratai buvo apvilkti ištisine guma. Tačiau škotas Džonas Denlopas po poros metų šią problemą išsprendė. Jis, norėdamas patobulinti savo sūnaus dviratį, sumanė dviračio padangas padaryti iš guminės žarnos, pripildytos vandeniu, vėliau vandenį pakeitė oru. Jo išradimas buvo panaudotas lenktyniniame dviratyje, po to ir visuose kituose gaminiuose. Denlopas užpatentavo savo išradimą, o pramonininkai greitai išpirko visas patento teises, tačiau ir dabar Denlopo pavardę galima pamatyti ant daugelio automobilių padangų.

Taigi, dviračių istorija siekia tolimus laikus. Jie prasidėjo nuo paprasčiausio medžio su ratais, ir pamažu, daugelio žmonių dėka, tobulėjo, kol atsirado mums puikiai pažįstamas šiuolaikinis dviratis. Tačiau net dabar dviračiai nepaliaujamai tobulėja, todėl galime tik svarstyti, kaip jie atrodys ateityje.